Lietuviai gelbėjimo darbuose Turkijoje po žemės drebėjimo. Pasakoja Artūras Sandovič

Vasario 6-ąją pietinę ir centrinę Turkijos dalį, taip pat šiaurės vakarų Siriją supurtę žemės drebėjimai nusinešė daugiau kaip 51 100 gyvybių. Turkijoje žuvo 44 300, Sirijoje – 6700 žmonių. Sužeistųjų skaičius siekia 122 000. Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1 komandos skyrininkas Artūras Sandovič, pagal specialybę – aukštalipys gelbėtojas, priklauso Lietuvos ekstremaliųjų situacijų valdymo būriui, kuris buvo išsiųstas į Turkiją atlikti gelbėjimo darbų po kelių dienų nuo šalį sukrėtusios nelaimės.

A. Sandovič teigimu, organizacijai ši tarptautinė misija buvo „pirmasis blynas“ ir pirmoji patirtis nuo tada, kai ji susikūrė – 2007-aisiais.

„Ko tikėjomės, to ir sulaukėme, – teigia A. Sandovič, – juk matėme per televiziją tuos vaizdus: daug skausmo, daug mirčių, daug chaoso, griuvėsių. Mūsų mintys pasiteisino, tik galvojome, kad bus daug trukdžių darbo vietoje, nes nežinai, kaip reaguos vietiniai. Buvo minčių, kad šalyje nėra visiškai saugu dirbti dėl pasikartojančių žemės drebėjimų. Tai suprasdamas darbus dėliojiesi taip, kad saugumas būtų pirmoje vietoje, nes esi atsakingas už žmones, kurie dirbs tavo aikštelėje. Žinai, kad bus daug žiniasklaidos atstovų, akių, kurios stebės tave. Jauti atsakomybę dėl to, kad atstovauji Lietuvai, kad negali padaryti nė mažos klaidelės, kuri galėtų išpūsti neigiamą burbulą.“

Kokioje konkrečiai teritorijoje dirbo ir kokios konkrečiai buvo A. Sandovič funkcijos? „Pirmiausia atskridome į Malatiją. Tai sulaužė mano stereotipus apie Turkiją. Atskrendam naktį – minus dvylika lauke. Vaizdas – oro uostas, karstų krūva, žmonių, mes laukiam, nežinomybė... Stovim apie pusvalandį, žvėriškai šalta, po to atvažiuoja autobusas, ir mus veža. Malatijoje įsikuriam: palapinės, lovos – viskas pastatyta, mes jau pasiruošę priimti pirmą iššūkį, pirmą užduotį. Ir mums sako: žinot, kinų „Blue Sky“ komanda jau ilgą laiką nieko neranda, jūs čia nereikalingi. Ir jūs važiuojat į Adijamaną. Vėl viską reikia išardyti, susikrauti, ir tris su puse valandos važiuojam iki Adijamano autobusais. Atvykstam naktį, vėl pradedam statyti palapines. Jau matau, kad vyrai pavargę, ne visi ir dėžes su maistu, skraidintu iš Lietuvos, pagauna.

Įsikuriam ir pagaliau gaunam pirmą užduotį. Mano funkcijos – būrio vadas, atsakingas už aštuonių žmonių, įskaitant mane patį, grupę. Mano darbas buvo formuluoti užduotis, paskirstyti, kas kur dirbs, kas ką darys“, – pasakoja A. Sandovič.

Pasak gelbėtojo, nors esi pasiruošęs šiems įvykiams, bet vidinė savisaugos baimė vis tiek dėlioja savo scenarijų: kaip ir ką darysiu, jeigu kas nors atsitiks, kaip trauksimės, jei žemės drebėjimas pasikartotų. Yra kitų niuansų – matai kitų darbą, degančius ant griuvėsių laužus, daug gelbėtojų. Matai daug žmonių vienoje vietoje ir supranti, kad tai šioks toks chaosas. Viską galvoje styguoji, o emocijas stengiesi atmesti į šoną.

„Buvome susidūrę ir su socialinės aplinkos psichologiniais iššūkiais, kai turkų komanda pasipyko su čekais, kai ir patys iš pradžių jautėme šiokią tokią trintį dirbdami su čekais. Bet po to susidraugavom, ir čekai labai dėkojo, nors iš pradžių manė, kad nesame tokie profesionalūs. Po to pasirodė, kad esame. Turkus pasiėmėme iš čekų ir davėme jiems užduočių – visi buvo patenkinti. Turkai sakė: pažiūrėjom, kur ta Lietuva, žemėlapyje ji tokia mažytė, o jūsų širdis labai didelė. Įstrigo man tie žodžiai. Nes didžiausi mūsų darbų vertintojai vis dėlto ne čekai, o vietiniai. Tie, kam mes važiavome padėti“, – pasakoja A. Sandovič.

Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius, Jurgita Jačėnaitė.

Daugiau: https://www.bernardinai.lt/lietuvis-dalyvaves-gelbejimo-darbuose-turkijoje-po-zemes-drebejimo-sunku-perteikti-skausma-itampa-kvapus/.

Видео Lietuviai gelbėjimo darbuose Turkijoje po žemės drebėjimo. Pasakoja Artūras Sandovič канала Bernardinai LT