NEŽINOMAS LDK AUTORIUS. Laiko alegorija. XVII a.

Medis, polichromija Įsigyta 1987 Senajame Testamente laiko samprata egzistuoja kaip chronos (sen. graikiškai: χρόνος) – žemiškas, baigtinis laikas, ir kairos (καιρός) – dangiškas laikas, metas, „laikas sėti ir laikas pjauti“. Dvejopas ir alegorinis šių laiko sampratų vaizdavimas Vakarų Europos mene. Kairos nuo IV a. pr. Kr. vaizduojamas kaip sparnuotas jaunuolis skusta galva (vėlesniais amžiais – kaip brandus vyriškis) su svarstyklėmis. Tai – subalansuotas laikas, perteikiantis būtino, dieviško įvykio harmoningumą ir tikslingumą įprastinėje laiko slinktyje. Chronos, ypač XVII–XVIII a. dominuojant barokinei pasaulėžiūrai, įpavidalina į senovės graikų mirties dievą Tanatą panaši figūra – sparnuotas senis su dalgiu, dažnai komponuojamas šalia laikinumo simbolių – smėlio laikrodžio ar kaukolės. Chronos personifikacija yra vaizduojama kaip ardantis, negailestingas reiškinys, primenantis, kad gyvenimas Žemėje ilgai netruks. Chronos, kuris pagal senovės graikų legendą buvo surijęs savo paties vaikus, yra niūrus pabaigos ir mirties šauklys. Toks laiko vaizdinys nesunkiai atrado savo vietą barokiniame Vanitas (natiurmorto tipas, kai vaizduojami objektai, primenantys apie žmogaus mirtingumą ir žemiškųjų malonumų beprasmybę). Šiame kūrinyje laikas vaizduojamas kaip ant atverto tuščio karsto sėdįs duobkasys. Prie dešiniosios alkūnės – žemėn įbestas kastuvas. Kairiojoje rankoje Chronos laiko vainiką. Akivaizdu, jog akcentuojamas gražiųjų pasaulio dalykų laikinumas, personifikacija išreiškia mintį Memento mori (lot. Atmink, kad mirsi) – laikas bėga, o jo finalas – žemiškųjų dalykų baigtis. Manoma, kad eksponuojama skulptūrinė kompozicija buvo naudojama baroko laikotarpio laidotuvių apeigoms apipavidalinti.

Видео NEŽINOMAS LDK AUTORIUS. Laiko alegorija. XVII a. канала M. K. Čiurlionio dailės muziejus