Ištrinta diena || Močiutė ir jos istorija || 2021-04-30

Istorija, kurią sunku aprašyti.

Atsisveikinome jau prieš dvi valandas, bet dar nesugalvojau kaip pradėti aprašyti, ką apsikritai norėčiau pasakyti visu tekstu.

Esu pažadėjęs, kad kas savaitę pateiksiu po istoriją, kaip kažkuriam žmogui padovanojau sėkmę. Jei jau pakūriau patreoną, contribee platformas, tai turiu vykdyti pažadą ir įsipareigojimą.

Praėjusią savaitę nieko nesutikau, o dar buvau gana užimtas, tai jaučiausi kaltas dėl įsipareigojimų nevykdymo.

Išeidamas iš parduotuvės mačiau babušką, kuri pardavinėjo cibulius, gal kelias geltonas gėles buvo pasidėjusi. Ji - smulki verslininkė, vadinasi geba užsidirbti.

Einu prie stotelės, dar kartą atsisuku į parduotuvę ir pamatau močiutę, kurios kojos amputuotos, kiek įžiūriu veidą - visiškai nesugadintas rūkymo ir alkoholio, ant kelių pasidėjusi kepuraitę, į kurią žmonės beria monetas.

Gal čia ji?

*

Mus skyrė koks 20 metrų, šiek tiek padvejojau, bet nutariau prieiti ir paklausti, gal galiu kažkuo padėtit?

– Laba diena, gal norėtumėte, kad Jums nupirkčiau maisto parduotuvėje, reiktų tik pasirinkti ir už viską sumokėčiau? - klausiu jos ir matau, kad čia labai šviesaus proto, gyvenimo nepametusi močiutė.
– Man maisto nereikia, aš mažai valgau, bet vaistų reiktų. Bandau susirinkti pinigų vaistams.
– Tai važiuojam į vaistinę, nupirksiu. Ar žinote kokių reikia?
– Aišku žinau, jau 18 metų tepuosi ir naudoju.

Irena abiejų kojų neteko prieš 18 metų, pateko į avariją. Kaip pati sako, ta diena ištrinta iš jos gyvenimo, o atsikėlusi Lazdynų ligoninėje pamatė, kad nebeturi abiejų kojų.

Kuomet gyvenimas persikėlė į vežimėlį, netikėtai sustiprėjo rankos, atrado daug visokiausių gebėjimų: daro paveikslus, rašo eiles, vaidina neįgaliųjų teatre, dainuoja, šoka su vežimu.

Kuomet nupirkau vaistus ir išėjome į lauką, dar ilgokai kalbėjome ir klausiau pasakojimo apie tai, kaip ji gyvena. Įdomiausia, kad ji jau nebeturėjo kepurikės, į katrą mesdavo monetus praeiviai, bet viena moteris ėjo pro šalį ir padovanojo jau porą eurų.

– Visi mane čia pažįsta, - atsako į mano nuostabą apie paaukotus pinigus. 50 metų gyvenau gyvenimą kaip ir Jūs, nors ir dabar taip pat gyvenu, bet jis persikėlė į vežimą. Darau daug dalykų, užsiimu visokiomis veiklos, o svarbiausia - aš visą laiką judu.
– Kelintame aukšte gyvenate?
– Pirmame, jau 22 metus gyvenu name netoliese, visi mane žino, o po avarijos viską pati name pasidariau, kad galėčiau išvažiuoti į lauką, viskas būtų pritaikyta. Žmones mane mato, žino, kad naudoju pinigus ne alkoholiui, todėl padeda.
– Tai kiek dabar šitų vaistų užteks?
– Iki rudenio.
– Tai gal susimatykime greičiau, nelaukime rudenio? - klausiamai juokauju aš.
– Nu tai greičiau, bet aš nežinau kur jūs čia būnat, kur čia gyvenat, - atsakomai atsako močiutė. Nu bet po švenčių sutariam, aš jums paveikslą padarysiu ir padovanosiu, galime susitikti vėl, gal kokį trečiadienį?
– O ar pasiskiepijot? - bandau nukreipti kalbą nuo dovanų.
– Pasiskiepyjau, labai jau saugausi ir rankas dezinfekuoju, visus daiktus ir net monetas, kurias paaukoja. Nes matot, reik laikytis, mes vis tiek esam rizikos grupėje. Aš viena gyvenu, į turgelį nueinu, į parduotuvę, bet tikrai nieko blogo nedarau, nei draugų veduosi, nei ką, tai skaitau, kad visi taip tegul laikosi. Aš skaitau, Mindaugai, kad taip turi būti.
– Labai malonu, labai malonu, - tik kartoju ir neturiu kada įsiterpti.
– Tai gerai, Mindaugai, trečiadienį susitinkame, turėsiu įsidėjusi Jums mandalą padovanoti.
– Aš nežinau ar galėsiu, nes budžiu ligoninėje, dar nežinau grafiko, bet gal palikime viską atsitiktinimui, jei susitiksime, bus gerai.
– Aš jį turėsiu visada su savimi.
– Gerai, ačiū Jums labai, gero vakaro, iki.
– Ačiū labai, gero vakaro ir jums, - taria močiutė ir baigiasi mūsų susitikimas.

*

Čia yra visiškas gėris, džiaugsmas ir palaima sutikti tokius žmones.

Po tokių traumų, labai lengvai galima pasiduoti, nurašyti save ir pasmerkti likusį gyvenimą, bet kol galva blaivi, rankos veikia, kūnas juda, tol kiekvienas rytas yra nauja pradžia.

Labai norėčiau ją sutikti vasarą, gal rudenį, pakviesti arbatos ir paklausytis jos pasakojimų.

Tai buvo ji.

*

€17.52

*

Labai dėkoju visiems, kurie prisideda prie tokių įdėjų.

Dideliausi šio mėnesio padėkojimai keliauja Nidai Bučelienei ir Miglei Stonytei-Condon už laaabai solidų prisidėjimą, taip pat ir Jurgitai Vasiliauskaitei už Swed’o skaičiukų padidinimą;

Pirmam ir kol kas vieniteliam Contribee rėmėjui - Mantui Michalauskui, bei dar dviem dviem rėmėjam, kurie toje sistemoje padarė vienakartinius pavedimu;

Keturiems patreonams - Jurgai Jurgitai, Indrei Prichockaitei, Laurai Šurkuvienei bei Joanai Kirkilienei.

Visi rėmėjai turi galimybę matyti pilną video turinį ir gauna kitokių bonusų.

Видео Ištrinta diena || Močiutė ir jos istorija || 2021-04-30 канала Mindaugas Dulinskas